Sorovako kasykla, esanti Indonezijos Sulavesio saloje, yra viena didžiausių nikelio kasyklų pasaulyje. Nikelis yra nematoma daugelio kasdienių daiktų dalis: jis išnyksta nerūdijančiame pliene, buitinių prietaisų kaitinimo elementuose ir baterijų elektroduose. Jis susiformavo daugiau nei prieš du milijonus metų, kai aplink Sorovako kasyklą palei aktyvius lūžius pradėjo rastis kalvos. Lateritai – dirvožemis, kuriame gausu geležies oksido ir nikelio – susidarė dėl negailestingo tropinių liūčių erozijos. Kai užvažiavau motoroleriu į kalną, žemė iš karto pakeitė spalvą į raudoną su kruvinai oranžinėmis juostelėmis. Galėjau matyti pačią nikelio gamyklą – dulkėtą, rudą, šiurkštų kaminą, miesto dydžio. Sukrautos mažos, automobilio dydžio sunkvežimių padangos. Keliai vingiuoja per stačias raudonas kalvas, o didžiuliai tinklai neleidžia susidaryti nuošliaužoms. Kasybos bendrovės „Mercedes-Benz“ dviaukščiai autobusai veža darbuotojus. Bendrovės vėliavą plevėsuoja bendrovės pikapai ir visureigiai greitosios pagalbos automobiliai. Žemė kalvota ir duobėta, o plokščia raudona žemė sulankstyta į zigzago trapeciją. Teritorija saugoma spygliuota viela, vartais, šviesoforais, o beveik Londono dydžio koncesijos teritorijoje patruliuoja korporacinė policija.
Kasyklą valdo „PT Vale“, kurios dalį valdo Indonezijos ir Brazilijos vyriausybės, o akcijų paketus valdo Kanados, Japonijos ir kitos tarptautinės korporacijos. Indonezija yra didžiausia nikelio gamintoja pasaulyje, o „Vale“ – antra pagal dydį nikelio kasybos įmonė po „Norilsk Nickel“ – Rusijos bendrovės, kuri plečia Sibiro telkinius. Kovo mėnesį, po Rusijos invazijos į Ukrainą, nikelio kainos per dieną padvigubėjo, o prekyba Londono metalų biržoje buvo sustabdyta savaitei. Tokie įvykiai verčia tokius žmones kaip Elonas Muskas susimąstyti, iš kur atsirado jų nikelis. Gegužę jis susitiko su Indonezijos prezidentu Joko Widodo aptarti galimos „partnerystės“. Jis susidomėjo, nes tolimojo nuotolio elektrinėms transporto priemonėms reikia nikelio. „Tesla“ akumuliatoriuje yra apie 40 kilogramų. Nenuostabu, kad Indonezijos vyriausybė labai domisi perėjimu prie elektrinių transporto priemonių ir planuoja plėsti kasybos koncesijas. Tuo tarpu „Vale“ ketina pastatyti dvi naujas lydymo gamyklas Sorovake ir vieną iš jų atnaujinti.
Nikelio kasyba Indonezijoje yra gana naujas reiškinys. XX amžiaus pradžioje Nyderlandų Rytų Indijos kolonijinė vyriausybė pradėjo domėtis savo „periferinėmis valdomis“ – salomis, išskyrus Javą ir Madurą, kurios sudarė didžiąją salyno dalį. 1915 m. olandų kasybos inžinierius Eduardas Abendanonas pranešė, kad Sorovake atrado nikelio telkinį. Po dvidešimties metų atvyko Kanados bendrovės „Inco“ geologas HR „Flat“ Elvesas ir iškasė bandomąją duobę. Ontarijuje „Inco“ naudoja nikelį monetoms ir ginklų, bombų, laivų bei gamyklų dalims gaminti. Elfų bandymus plėstis į Sulavesi sužlugdė 1942 m. Japonijos okupacija Indonezijoje. Iki pat „Inco“ sugrįžimo septintajame dešimtmetyje nikelio rinka iš esmės nepakito.
1968 m. laimėjusi Sorovaco koncesiją, „Inco“ tikėjosi pasipelnyti iš gausybės pigios darbo jėgos ir pelningų eksporto sutarčių. Planas buvo pastatyti lydymo krosnį, užtvanką jai aprūpinti ir karjerą, taip pat pasitelkti Kanados darbuotojus viskam valdyti. „Inco“ norėjo saugaus anklavo savo vadovams – gerai saugomo Šiaurės Amerikos priemiesčio Indonezijos miškuose. Jam pastatyti jie pasamdė Indonezijos dvasinio judėjimo „Subud“ narius. Jo lyderis ir įkūrėjas yra Muhammadas Subuhas, kuris 1920 m. dirbo buhalteriu Javoje. Jis teigia, kad vieną naktį, jam einant, ant galvos nukrito akinantis šviesos kamuolys. Tai jam nutikdavo kiekvieną naktį kelerius metus ir, anot jo, atvėrė „ryšį tarp dieviškosios galios, užpildančios visą visatą, ir žmogaus sielos“. Iki šeštojo dešimtmečio jis patraukė britų iškastinio kuro tyrinėtojo ir mistiko George'o Gurdjieffo pasekėjo Johno Bennetto dėmesį. 1957 m. Bennettas pakvietė Subuhą į Angliją, ir šis grįžo į Džakartą su nauja Europos ir Australijos studentų grupe.
1966 m. judėjimas įkūrė neveiksmingą inžinerijos įmonę pavadinimu „International Design Consultants“, kuri Džakartoje statė mokyklas ir biurų pastatus (ji taip pat parengė Darling Harbor Sidnėjuje generalinį planą). Jis siūlo eksploatacinę utopiją Sorovake – anklave, atskirame nuo indoneziečių, toli nuo kasyklų chaoso, bet visiškai jų aprūpintame. 1975 m. už kelių kilometrų nuo Sorovako buvo pastatyta uždara bendruomenė su prekybos centru, teniso kortais ir golfo klubu užsienio darbuotojams. Privati ​​policija saugo prekybos centro perimetrą ir įėjimą. „Inco“ tiekia elektrą, vandenį, oro kondicionierius, telefonus ir importuojamą maistą. Pasak antropologės Katherine May Robinson, kuri ten atliko lauko tyrimus 1977–1981 m., „moterys su bermudų šortais ir bandelėmis važiuodavo į prekybos centrą nusipirkti šaldytos picos, o tada sustodavo užkandžiauti ir išgerti kavos lauke. Kondicionuojamas kambarys pakeliui namo yra „šiuolaikinė apgaulė“ iš draugo namų“.
Enklavas vis dar saugomas ir patruliuojamas. Dabar jame, name su gerai prižiūrimu sodu, gyvena aukšto rango Indonezijos lyderiai. Tačiau viešosios erdvės apaugusios piktžolėmis, suskilinėjusiu cementu ir surūdijusiomis žaidimų aikštelėmis. Kai kurie vasarnamiai apleisti, o jų vietą užėmė miškai. Man buvo pasakyta, kad ši tuštuma atsirado dėl to, kad „Vale“ 2006 m. įsigijo „Inco“ ir perėjo nuo etatinio darbo prie sutartinio darbo bei mobilesnės darbo jėgos. Skirtumas tarp priemiesčių ir Sorovako dabar yra grynai klasinis: vadovai gyvena priemiesčiuose, darbininkai – mieste.
Pati koncesija yra neprieinama, beveik 12 000 kvadratinių kilometrų miškingų kalnų yra apsupta tvoromis. Keliuose vartuose budi personalas, o keliuose patruliuojama. Aktyviai kasama teritorija – beveik 75 kvadratiniai kilometrai – aptverta spygliuota viela. Vieną naktį važiavau motociklu į kalną ir sustojau. Nemačiau už kalnagūbrio pasislėpusios šlako krūvos, bet stebėjau, kaip nuo kalno leidžiasi lydalo likučiai, kurių temperatūra vis dar buvo artima lavos temperatūrai. Įsižiebė oranžinė šviesa, o tada tamsoje pakilo debesis, kuris plito, kol jį nupūtė vėjas. Kas kelias minutes dangų nušviečia naujas žmogaus sukeltas išsiveržimas.
Vienintelis būdas ne darbuotojams slapta pasiekti kasyklą yra per Matano ežerą, todėl aš plaukiau valtimi. Tada Amosas, gyvenęs pakrantėje, vedė mane per pipirų laukus, kol pasiekėme kažkada kalno, o dabar tuščiavidurio kiauto, nebūties, papėdę. Kartais galima leistis į piligriminę kelionę į kilmės vietą, ir galbūt iš čia dalis nikelio atsiranda daiktuose, kurie prisidėjo prie mano kelionių: automobiliuose, lėktuvuose, motoroleriuose, nešiojamuosiuose kompiuteriuose, telefonuose.
Editor London Review of Books, 28 Little Russell Street London, WC1A 2HNletters@lrb.co.uk Please provide name, address and telephone number.
The Editor London Review of Books 28 Little Russell Street London, WC1A 2HN Letters@lrb.co.uk Please provide name, address and phone number
Skaitykite bet kur su programėle „London Review of Books“, kurią dabar galima atsisiųsti iš „App Store“ (skirta „Apple“ įrenginiams), „Google Play“ (skirta „Android“ įrenginiams) ir „Amazon“ (skirta „Kindle Fire“).
Svarbiausi įvykiai iš naujausio numerio, mūsų archyvų ir tinklaraščio, taip pat naujienos, renginiai ir išskirtinės akcijos.
Šiai svetainei reikalinga „Javascript“, kad būtų užtikrinta geriausia patirtis. Pakeiskite naršyklės nustatymus, kad leistų paleisti „Javascript“ turinį.