Indonezijos Sulavesio saloje esanti Sorovako yra viena didžiausių nikelio kasyklų pasaulyje. Nikelis yra nematoma daugelio kasdienių daiktų dalis: dingsta nerūdijančiame pliene, kaitinimo elementai buitiniuose prietaisuose ir elektroduose baterijose. Jis susiformavo daugiau nei prieš du milijonus metų, kai aplink Sorovako kalvos pradėjo atsirasti prie aktyvių lūžių. Lateritai – dirvožemiai, kuriuose gausu geležies oksido ir nikelio – susidarė dėl negailestingos tropinių liūčių erozijos. Kai užvažiavau motoroleriu į kalną, žemė iškart pasikeitė į raudoną su kraujingai oranžinėmis juostelėmis. Mačiau patį nikelio gamyklą, dulkėtą rudą grubų miesto dydžio kaminą. Sukrautos mažos, lengvojo automobilio dydžio, sunkvežimių padangos. Keliai kerta stačias raudonas kalvas ir didžiuliai tinklai apsaugo nuo nuošliaužų. Kasybos įmonės „Mercedes-Benz“ dviaukščiai autobusai veža darbininkus. Įmonės vėliava plevėsuoja įmonės pikapai ir visureigiai greitosios pagalbos automobiliai. Žemė yra kalvota ir duobėta, o plokščia raudona žemė sulankstyta į zigzago trapeciją. Aikštelę saugo spygliuota viela, vartai, šviesoforai ir įmonės policija, patruliuojanti beveik Londono dydžio koncesijos teritorijoje.
Kasyklą valdo PT Vale, kuri iš dalies priklauso Indonezijos ir Brazilijos vyriausybėms, o akcijų paketą valdo Kanados, Japonijos ir kitos tarptautinės korporacijos. Indonezija yra didžiausia pasaulyje nikelio gamintoja, o Vale yra antra pagal dydį nikelio kasykla po Sibiro telkinius plėtojančios Rusijos bendrovės Norilsk Nickel. Kovo mėnesį po Rusijos invazijos į Ukrainą nikelio kainos per dieną padvigubėjo, o prekyba Londono metalų biržoje buvo sustabdyta savaitei. Tokie įvykiai verčia tokius žmones kaip Elonas Muskas susimąstyti, iš kur atsirado jų nikelis. Gegužę jis susitiko su Indonezijos prezidentu Joko Widodo ir aptarė galimą „partnerystę“. Jis domisi, nes tolimojo nuotolio elektrinėms transporto priemonėms reikia nikelio. Tesla akumuliatoriuje yra apie 40 kilogramų. Nenuostabu, kad Indonezijos vyriausybė yra labai suinteresuota pereiti prie elektrinių transporto priemonių ir planuoja plėsti kasybos koncesijas. Tuo tarpu Vale ketina Sorovaco mieste pastatyti dvi naujas lydykles ir vieną iš jų atnaujinti.
Nikelio kasyba Indonezijoje yra palyginti nauja plėtra. XX amžiaus pradžioje kolonijinė Nyderlandų Rytų Indijos vyriausybė pradėjo domėtis savo „periferinėmis valdomis“, salomis, išskyrus Java ir Madura, kurios sudarė didžiąją salyno dalį. 1915 m. olandų kalnakasybos inžinierius Eduardas Abendanonas pranešė, kad Sorovako mieste jis atrado nikelio telkinį. Po dvidešimties metų atvyko Kanados bendrovės „Inco“ geologas HR „Flat“ Elves ir iškasė bandomąją duobę. Ontarijuje „Inco“ naudoja nikelį monetoms ir ginklų, bombų, laivų ir gamyklų dalims gaminti. Elfų bandymus plėstis į Sulavesius sužlugdė 1942 m. Japonijos okupacija Indonezijoje. Iki Inco sugrįžimo septintajame dešimtmetyje nikelis iš esmės nebuvo paveiktas.
1968 metais laimėdama Sorovaco koncesiją, Inco tikėjosi pasipelnyti iš pigios darbo jėgos gausos ir pelningų eksporto sutarčių. Planas buvo pastatyti lydyklą, užtvanką jai maitinti, karjerą ir pakviesti kanadiečių personalą visa tai valdyti. Inco norėjo saugaus anklavo savo vadovams, gerai saugomo Šiaurės Amerikos priemiesčio Indonezijos miške. Norėdami jį pastatyti, jie pasamdė Indonezijos dvasinio judėjimo „Subud“ narius. Jos vadovas ir įkūrėjas yra Muhammadas Subuhas, 1920-aisiais dirbęs buhalteriu Java. Jis teigia, kad vieną naktį jam einant ant galvos užkrito akinantis šviesos kamuolys. Tai jam nutiko kiekvieną naktį kelerius metus ir, anot jo, atvėrė „ryšį tarp dieviškosios jėgos, pripildančios visą visatą, ir žmogaus sielos“. Iki šeštojo dešimtmečio jis atkreipė Johno Bennetto, britų iškastinio kuro tyrinėtojo ir mistiko George'o Gurdjieffo pasekėjo, dėmesį. Bennettas pakvietė Subuhą į Angliją 1957 m. ir jis grįžo į Džakartą su nauja Europos ir Australijos studentų grupe.
1966 m. judėjimas sukūrė netinkamą inžinierių firmą „International Design Consultants“, kuri statė mokyklas ir biurų pastatus Džakartoje (ji taip pat parengė pagrindinį Darling uosto Sidnėjuje planą). Jis siūlo Ekstraktyvistinę utopiją Sorovako mieste, atskirame nuo indoneziečių anklave, toli nuo kasyklų chaoso, bet visiškai jų aprūpintame. 1975 metais už kelių kilometrų nuo Sorovako buvo pastatyta uždara bendruomenė su prekybos centru, teniso kortais ir golfo klubu užsieniečiams. Perimetrą ir įėjimą į prekybos centrą saugo privati ​​policija. „Inco“ tiekia elektrą, vandenį, oro kondicionierius, telefonus ir importuoja maistą. Pasak Katherine May Robinson, antropologės, atlikusios lauko darbus 1977–1981 m., „Bermudų šortais ir bandelėmis vilkinčios moterys važiuodavo į prekybos centrą nusipirkti šaldytos picos, o paskui sustodavo užkąsti ir lauke išgerti kavos. Kambarys su oro kondicionieriumi pakeliui namo yra „šiuolaikinė apgaulė“ iš draugo namų.
Anklavas vis dar saugomas ir patruliuojamas. Dabar ten, name su prižiūrėtu sodu, gyvena aukšto rango Indonezijos lyderiai. Tačiau viešosios erdvės apaugusios piktžolėmis, įtrūkęs cementas, aprūdijusios žaidimų aikštelės. Kai kurie vasarnamiai buvo apleisti, o jų vietą užėmė miškai. Man buvo pasakyta, kad ši tuštuma atsirado dėl to, kad Vale 2006 m. įsigijo „Inco“ ir perėjo nuo etatinio darbo prie sutartinio darbo ir mobilesnės darbo jėgos. Skirtumas tarp priemiesčių ir Sorovako dabar yra grynai klasės pagrindu: vadovai gyvena priemiesčiuose, darbuotojai – mieste.
Pati koncesija neprieinama, beveik 12 000 kvadratinių kilometrų miškingų kalnų, aptvertų tvoromis. Yra keli vartai, o keliuose patruliuojama. Aktyviai iškasama teritorija – beveik 75 kvadratiniai kilometrai – aptverta spygliuota viela. Vieną naktį važiavau motociklu į kalną ir sustojau. Už kalnagūbrio pasislėpusios šlako krūvos nemačiau, bet stebėjau, kaip stintų liekanos, kurios dar buvo artimos lavos temperatūrai, tekėjo žemyn nuo kalno. Užsidegė oranžinė lemputė, o tada tamsoje iškilo debesis, skleidėsi tol, kol jį nupūtė vėjas. Kas kelias minutes dangų nušviečia naujas žmogaus sukeltas išsiveržimas.
Vienintelis būdas, kuriuo ne darbuotojai gali prilįsti prie kasyklos, yra per Matano ežerą, todėl plaukiau valtimi. Tada Amosas, gyvenęs ant kranto, vedė mane per pipirų laukus, kol pasiekėme kažkada buvusio kalno papėdę, kuri dabar yra tuščiavidurė kriauklė, nebuvimas. Kartais galima nukeliauti į kilmės vietą, o galbūt būtent čia dalis nikelio yra daiktuose, kurie prisidėjo prie mano kelionių: automobiliuose, lėktuvuose, motoroleriuose, nešiojamuosiuose kompiuteriuose, telefonuose.
Editor London Review of Books, 28 Little Russell Street London, WC1A 2HNletters@lrb.co.uk Please provide name, address and telephone number.
The Editor London Review of Books 28 Little Russell Street London, WC1A 2HN Letters@lrb.co.uk Please provide name, address and phone number
Skaitykite bet kur naudodami programą „London Review of Books“, kurią dabar galima atsisiųsti iš „App Store“, skirtos „Apple“ įrenginiams, „Google Play“, skirtoje „Android“ įrenginiams, ir „Amazon“, skirtą „Kindle Fire“.
Svarbiausi dalykai iš naujausio numerio, mūsų archyvų ir tinklaraščio, taip pat naujienos, renginiai ir išskirtinės reklamos.
Ši svetainė reikalauja naudoti Javascript, kad būtų užtikrinta geriausia patirtis. Pakeiskite naršyklės nustatymus, kad leistų paleisti Javascript turinį.